1Asafo maskilas.
Klausykis, mano tauta, mano Įstatymo;
klausykis ausis ištempusi žodžių iš mano lūpų.
2Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais,
ir atskleisiu senųjų amžių paslaptis,
3dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome,
apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai.
4Neslėpsime jų nuo savo vaikų,
bet pasakosime būsimajai kartai
apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus
bei padarytus stebuklus.
5Jis davė įstatus Izraeliui,
Įstatymą – Jokūbo palikuonims,
įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,
6kad jį pažintų būsimoji karta,
jų vaikai, kurie dar gims,
kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,
7idant ir jie remtų savo viltį Dievu,
neužmirštų Dievo darbų,
bet laikytųsi jo įsakymų
8ir netaptų, kokie buvo jų protėviai
– užgaidi ir maištinga karta,
karta, kurios širdis išgverusi,
o dvasia neištikima Dievui.
9Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis,
pabėgo iš mūšio.
10Jie nesilaikė Dievo Sandoros
ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą.
11Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs,
jiems apreikštus nuostabius darbus.
12Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus
Egipto žemėje, Coano lygumoje.
13Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos,
sutelkęs tako vandenis tarsi į pylimą.
14Dieną vedė juos debesimi,
o kiekvieną naktį – ugnies šviesa.
15Jis perskėlė uolą dykumoje
ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.
16Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos
ir leido lietis vandeniui srautais.
17Bet jie nesiliovė daryti nuodėmes Dievui
ir kelti maištą tyruose prieš Aukščiausiąjį.
18Jie tyčia ėmė gundyti Dievą,
įnoringai reikalaudami maisto.
19Jie burnojo prieš Dievą, sakydami:
„Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?
20Tiesa, jis taip sudavė į uolą,
kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.
Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos
bei duoti savo tautai mėsos?“
21Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko;
suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą,
pakilo pyktis ant Izraelio,
22nes jie netikėjo Dievu
nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.
23Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms
ir atidarė dangaus duris,
24lijo ant jų valgoma mana
ir davė jiems grūdų iš dangaus.
25Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną,
Dievas davė jiems maisto iki soties.
26Jis pabudino padangėse rytį,
savo galybe išjudino pietį;
27jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes,
sparnuočius – lyg pamario smėlio grūdelius;
28jis nutupdė juos jų stovykloje,
visur aplink palapines.
29Žmonės valgė ir sotinosi,
nes Dievas davė jiems,
ko jie įnoringai troško.
30Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti,
jiems dar tebevalgant, –
31pakilo Dievo pyktis ant jų.
Jis užmušė jų stipruolius,
išguldė rinktinius Izraelio vyrus.
32Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes;
nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs,
jie nepasitikėjo.
33Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas,
ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.
34Tik kai Dievas juos nubausdavo,
jie ieškodavo pas jį užuovėjos,
atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo
35atmindami, kad Dievas jų Uola,
kad Dievas Aukščiausiasis – jų atpirkėjas.
36Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomis
ir melavo savo liežuviu.
37Jų širdis nebuvo jam ištikima,
jie nepasitikėjo jo Sandora.
38Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę
ir jų nesunaikindavo;
dažnai jis sutramdydavo savo pyktį
ir viso savo įniršio neišliedavo.
39Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės,
lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.
40Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose
ir liūdino jį dykumoje!
41Jie vis gundė ir gundė Dievą,
Izraelio Šventajam skaudino širdį.
42Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną,
kurią jis atpirko juos nuo engėjo,
43kai parodė savo ženklus Egipte
ir nuostabius darbus Coano lygumoje.
44Jis pavertė krauju jų upes bei tekantį vandenį,
ir egiptiečiai nebeturėjo ko atsigerti.
45Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo,
ir varlėmis, kurios nuniokojo kraštą.
46Jis atidavė jų pasėlius vikšrams,
o jų triūso derlių – skėriams.
47Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša,
o jų sikomoro medžius – šalna.
48Jis atidavė jų galvijus ledų krušai,
o jų kaimenes – žaibams.
49Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu,
pykčiu, apmaudu ir nelaime –
žūties nešėjų būriu.
50Jis netramdė savo įniršio,
negelbėjo jų nuo mirties, bet atidavė marui.
51Jis išguldė visus Egipto pirmagimius,
Chamo palapinių vyrijos pirmienas.
52Tada išvedė savo tautą lyg avis,
vedė juos per dykumą tarsi kaimenę.
53Jis vedė juos saugiai,
jiems nebuvo ko bijoti,
nes jų priešus paskandino jūra.
54Jis atvedė juos į savo šventąją žemę,
prie kalno, kurį jo dešinė buvo įsigijusi.
55Jiems įžengiant, jis išvarė tautas,
o jų palapinėse įkurdino Izraelio gimines ir
padalijo kraštą Izraelio giminėms,
skirdamas joms dalį matavimo virve.
56Bet jie maištavo ir gundė Dievą Aukščiausiąjį,
nesilaikydami jo įsakų.
57Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai,
sukniubo lyg nepatikimas lankas.
58Jie pykdė Dievą savo aukštumų alkais,
žadino jo pavyduliavimą savo stabais.
59Dievas pamatė ir įniršo;
jis visiškai atmetė Izraelį.
60Jis paliko savo Padangtę Šilojyje – Namus,
kuriuose buvo gyvenęs tarp žmonių.
61Jis leido savo galybei eiti į nelaisvę,
savo garbei patekti į priešo rankas.
62Jis atidavė savo tautą kalavijui,
jis įpyko ant savo paveldo.
63Ugnis surijo jų jaunuolius,
o merginos neturėjo už ko tekėti.
64Kunigai krito nuo kalavijo,
o jų našlės negiedojo raudų.
65Tada Viešpats pabudo kaip iš miego,
tarsi vyno išjudintas galiūnas.
66Jis privertė savo priešus bėgti
ir ilgam užtraukė jiems pralaimėjimo gėdą.
67Juozapo palapinę jis atmetė,
Efraimo giminės neišsirinko,
68bet pasirinko Judo giminę,
Siono kalną, kurį labai myli.
69Jis pastatė savo šventovę lyg namus danguje,
įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.
70Išsirinko Dovydą, savo tarną,
ir pasiėmė jį nuo avių.
71Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių,
kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį.
72Jis ganė juos dora širdimi
ir vedė įgudusia ranka.
